Apgaulė alyvoje

Joks vairuotojas neprieštaraus teiginiui, kad alyvos kokybė lemia didelę dalį automobilio ilgaamžiškumo. Tačiau kaip atskirti kokybišką variklio ar pavarų dėžės alyvą nuo nekokybiškos? Juk viešojoje erdvėje kartais pasirodo nuotraukų su apleistais angarais, kuriuose tvarkingai sudėta tūkstančiai talpų su žinomų alyvos gamintojų produkcija. Akivaizdu, kad tai – padirbti gaminiai.

Tai nėra labai tolima problema: dideli kiekiai padirbtos alyvos yra sulaikyti ir Lietuvoje. Nežinoma, ar ji buvo skirta realizavimui šalyje, ar Lietuva buvo tik tarpinė stotelė logistikos grandyje, tačiau faktas, kad automobilių servisuose ar net nedidelėse parduotuvėse tokių padirbinių atsirasti gali. Tad pirkdamas visame pasaulyje gerai pažįstamą alyvą, ant kurios talpos prilipdyta daili „Shell“, „Castrol“, „Motul“ ar kita etiketė, negali būti tikras, jog tai nėra Kauno rajone pilstytas ukrainietiškiems traktoriams skirtas tepalas.

Kokią naudą duoda kokybiška alyva, kalbėti galima daug. Tie patys aukščiau paminėti gamintojai daug investuoja į naujausių priedų tyrimus, kurie mažina variklio dilimą ir temperatūros įtaką klampai, koroziją ir t.t. Kokybišką alyvą galima atpažinti pagal ACEA, API, ILSAC ar SAE ženklus ant pakuotės: jie žymi žinomiausius pasaulyje institutus ir asociacijas, kurios atlieka įvairius tyrimus ir savo logotipus leidžia dėti ant tų pakuočių, kuriose teliuškuojantys produktai atitinka jų reikalaujamus kokybės rodiklius.

Kai kurios alyvos dėl specifinių naudojamų priedų ženkliai sumažina degalų sąnaudas, kitos – variklio dilimą, trečias galima naudoti keliskart ilgiau. Dėl technologinių priežasčių geriausių gamintojų kaip „Shell“, „Motul“, „Eneos“, „Wolf“ ar „Castrol“ alyvos yra pilstomos tik jų pačių gamyklose ir nepatikimos trečiosioms šalims. Tad yra neįmanoma, jog kur nors Bulgarijoje ar Ukrainoje veikiančiame apleistame angare būtų pilstoma kokybiška alyva – tai šimtaprocentiniai falsifikatai.

Kaip falsifikatai atsiduria Lietuvoje? Daliai vairuotojų, renkantis automobilio eksploatacinius skysčius, vienintelis kriterijus yra kaina. Kai kurie pardavėjai tuo naudojasi: už gerą kainą įsigydami visą sunkvežimį nebrangios, tačiau kokybiško produkto etiketę turinčios alyvos iš „perpardavėjo“ Rytų Europoje, jie vėliau už gerą kainą ją gali parduoti vairuotojams. Kadangi falsifikuotų pakuočių kokybė paprastai būna puiki, jas nuo originalių atskirti itin sunku, o „užkalus“ varikliui sunku suversti kaltę vien alyvai: to priežasčių gali būti daugybė.

Ne visada falsifikatuose būna prastos kokybės produktas – kartais aukščiausios rūšies „Castrol“ etiketę turinti alyva gali būti tas pats „Castrol“ produktas, tik bazinės kokybės, be įvairiausių priedų, kurio kaina turėtų būti perpus mažesnė.

Kuo rizikuojama įsigyjant padirbtą alyvą? Didelė tikimybė, kad daugelis padirbtų alyvų nėra „atrabotkės“, o tik pigesnieji tų pačių prekės ženklų gaminiai. Todėl vargu ar automobilis iškart pradės streikuoti – šiuo atveju tektų graužtis nagus tik dėl prekės, už kurią sumokėta gerokai daugiau nei ji verta. Tačiau jeigu įsigyjamas falsifikatas, kuris išvis neskirtas šiuolaikiniam automobiliui, gali tekti greitai atsisveikinti su kietųjų dalelių (DPF) filtru, EGR vožtuvų sistema ir kt.

Kaip neapsigauti, receptas elementarus. Nedideliame servise ar mažoje parduotuvėje galima vietoje originalios alyvos įsigyti padirbtą, o šimtu procentų perkamo produkto tikrumu galima būti įsitikinus tik perkant alyvą iš oficialaus alyvos ar automobilių importuotojo.