Kodėl važinėjama ir kaire, ir dešine kelio puse?

Kaip ir galima įtarti, dalinimasis į važinėjančius kaire ir važinėjančius dešine kelio pusėmis prasidėjo dar gerokai prieš pirmojo automobilio atsiradimą. Istorikai iki šiol nesutaria, kuria puse važinėjo Europos gyventojai senovėje.

Senovės Romoje raiteliai jodinėjo kairiąja kelio puse, kad dešine ranka prireikus galėtų pasiimti ginklą ir smogti priešui. Šį teiginį patvirtina ir archeologiniai radiniai: 1998 m. Didžiojoje Britanijoje buvo atkasta Romos imperijos kasykla, kurioje kairioji kelio pusė buvo išvažinėta labiau už dešiniąją ir rasta pirmojo amžiaus sandūroje nukalta moneta, kurioje pavaizduoti du raiteliai, jodinėję kairiąja kelio puse.

Viduramžiais sėsti ant arklio buvo patogiau esant kairiapusiam judėjimui, nes tada netrukdydavo kardas. Tačiau šis teiginys neatlaiko kritikos - jodinėjimo tiek kairiąja, tiek dešiniąja puse patogumą lemdavo jodinėjimo stilius, o ir karių, lyginant su likusia liaudimi, nebuvo labai daug. Nuo tada, kai žmonės nustojo visur tampytus ginklus, judėjimas pamažu tapo dešiniapusis.

Reikalas tas, kad daugelis žmonių - dešiniarankiai, todėl daugelio dešinė ranka yra stipresnė ir judresnė, tad daugelį dalykų patogiau atlikti jojant būtent dešiniąja kelio puse.

Einant pėsčiomis ir be ginklo, vedant arklį ar vadeliojant patogiau laikytis dešinės kelio pusės. Judančiam šita puse žmogui patogiau būti arčiau judančiojo iš priekio, jei nori sustoti pasikalbėti.

Dešine ranka patogiau laikyti ir žirgo kamanas ar vadeles. Riteriai turnyruose taip pat jodinėjo dešiniąja puse - kaire ranka jie laikė skydą, o ietį pasiguldydavo ant arklio nugaros. Tiesa, šis faktas taip pat yra kritikuojamas, nes turnyrai buvo tik „parodomosios varžybos" ir nebūtinai turėjo atitikti realią situaciją.

Priklausomai nuo to, kaip pakinkyti arkliai, važiuoti karieta patogiau gali būti tiek viena, tiek ir kita puse. Jeigu ekipažas vienvietis ir vadeliotojo kėdutė priekyje, patogiau judėti dešine puse, nes prasilenkiant su kitu ekipažu reikia stipriau patraukti vadeles į dešinę puse. Jeigu vadeliotojas sėdi ant arklio, jam taip pat patogiau judėti dešiniąja puse, nes jis sėda ant kairio arklio - taip patogiau užlipti ar nulipti ir prilaikyti kitus arklius dešine ranka.
Daugiavietės ir atviros karietos judėjo kairiąja kelio puse - tik taip vadeliotojas negalėjo netyčia užtvoti botagu keleiviui ar kelkraščiu einančiam praeiviui.

Kaimyninėje Rusijoje Petro I laikais karietos ir rogės judėjo tik dešiniąja puse. 1752 m. imperatorienė Jelizaveta išleido oficialų įsaką, nurodantį karietoms judėti tik dešiniąja kelio puse.

Anglijoje panašus įsakas pasirodė 1756 m. Jame buvo rašoma, kad judėti Londono tiltu galima tik kairiąja puse. Išvažiavus į „priešingą eismo juostą" buvo galima užsidirbti baudą - 1 sidabro svarą. 1776 m. Anglijos vyriausybė paskelbė vadinamąjį Kelių aktą, kuriuo buvo įteisintas judėjimas kairiąja kelio puse. Toks pats judėjimo stilius buvo pritaikytas ir 1830 m. atidarytoje geležinkelio atšakoje, sujungusioje Mančesterį ir Liverpulį.

Spėjama, kad būdama galinga jūrų valstybė ir turinti didžiulį laivyną Anglija ir kasdieniame gyvenime nusprendė taikyti laivybos taisykles, pagal kurias laivas turi praleisti jo link iš dešinės pusės judantį kitą laivą.

Būtent Didžioji Britanija laikoma kairiapusio judėjimo pradininke. Vėliau šią tradiciją iš jos perėmė ir kolonijos - Indija, Pakistanas, Australija - ir kitos pasaulio šalys.

Per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją (1789 m.) Napoleonas nurodė kariškiams judėti dešiniąja kelio puse. Vėliau transporto ir karių judėjimo pusę lėmė šalies politinė pozicija: Prancūzijos šalininkės pasirinko dešiniapusį judėjimą, priešininkės (Anglijos sąjungininkės) - kairiapusį. Įdomus faktas - Austrijos-Vengrijos imperijoje skirtinguose miestuose transportas judėjo skirtingomis kelio pusėmis, bet vėliau nugalėjo dešiniosios pusės šalininkai.

Japonijoje, šiuo metu antroje pagal dydį kairiapusio judėjimo šalyje, tokia tvarka įsigaliojo 1859 m., karalienės Viktorijos konsului pasinaudojus savo įtaka šalies valdžiai.

Pasibaigus Japonijos okupacijai, 1946 m. Pietų Korėja ir Kinija perėjo prie dešiniapusio judėjimo. Čekoslovakija, ilgą laiką priklausiusi Austrijos-Vengrijos imperijai, prie dešiniapusio eismo perėjo 1938 m. Viena paskutinių dėl transporto judėjimo pusės - tik 1967 m. - apsisprendė Švedija.

JAV kurį laiką judėjimas vyko kaire puse, bet kilus karui su Anglija ir atsisakius kolonijinio palikimo buvo pakeista ir taisyklė dėl judėjimo kaire kelio puse. Teigiama, kad vienas iš dešiniapusio eismo idėjos pradininkų galėjo būti prancūzų generolas Mari Žozefas Lafaetas, pasižymėjęs kovose su anglais. Kanada, kita Didžiosios Britanijos kolonija, prie dešiniapusio eismo perėjo tik XX amžiaus pradžioje.

Ir toliau tai, kuria puse judės transportas, lėmė kaimynų įtaka. Buvusios Britanijos kolonijos Afrikoje - Siera Leonė, Gambija, Nigerija, Gana - kairiapusį judėjimą pakeitė dešiniapusiu, nes šalia buvo buvusios Prancūzijos kolonijos. Buvusi Portugalijos kolonija Mozambikas pasirinko kairiapusį judėjimą, nes šalia buvo įsikūrusios Didžiosios Britanijos kolonijos.

Dar vienas įdomus faktas - daugelyje pirmųjų transporto priemonių vairas buvo sumontuotas dešinėje pusėje, nepriklausomai nuo to, kuria kelio puse automobiliai judėjo. Tai buvo daroma tam, kad vairuotojas geriau matytų lenkiamą automobilį. Be to, vairuotojas galėjo išlipti tiesiai ant šaligatvio, o ne į važiuojamąją kelio dalį. Pirmasis automobilis su vairu kairėje pusėje - garsusis „Ford T".

Vis dar liko šalių, kur dėl transporto judėjimo pusės kyla nesutarimų. Bahamų salose, nors judėjimas kairiapusis, žmonės mielai perka automobilius su vairais kairėje pusėje, nes juos patogu atsivežti iš JAV. Rusijos Tolimuosiuose Rytuose situacija priešinga - nors judėjimas dešiniapusis, vairuotojai perka automobilius iš Japonijos. Panašu, kad šis klausimas - kuria puse važinėti ir kokiu automobiliu, gyvuos tiek, kiek žmonės važinės.